Kartais atrodo imtum ir valgytum VISKĄ, kas pasitaiko po ranka. Ir net tada alkio pojūtis tiesiog neišnyksta. Norisi dar ir dar, o sotumo jausmas taip ir neateina. Tada viduje sau spiri į mikštąją: „SUSIIMK PO VELNIU! Viskas, jokių persivalgymų.” Bet ateina kita diena, darbe dar vieno kolegos gimtadienis, o visus patiekalus valgykloje tiesiog būtina išragauti. Vakarą pasitinki su dideliu nusivylimu: „blemba ir vėl“.
Dažnai tokias dienas siejame su valios trūkumu, bet net nesusimąstome, kad didelę įtaką tam, kiek sotūs ar alkani jausimės, daro ne kas kita, o miegas. Taip, tas pats miegas kurį aukojame dėl galimybės pažiūrėti naujausią „Černobylio“ seriją ar paržvelgti visas draugų dienos patirtis socialinėse medijose.
Apie miego naudą ir įtaką mūsų organizmui galima būtų kalbėti turbūt ne vienerius metus. Tačiau šiandien norime papasakoti apie itin mažą, bet be galo svarbią miego funkciją. Tai, kaip miegate, yra tiesiogiai susiję su tuo, kiek maisto per dieną suvalgyti jums prireiks sotumo pojūčiui pasiekti.
Alkio pojūtis susijęs su prastu jūsų miegu – kaip tai veikia?
Mūsų apetitą reguliuoja dvi nervinių impulsų grandinės: apetitą stimuliuojanti ir apetitą slopinanti. Abi šias grandines galvos smegenų struktūra – hipokampas. O tai, kokį signalą (apetitą stimuliuojantį ar slopinantį) pasiųs hipokampas, pagrinde reguliuoja 2, turbūt visiems girdėti hormonai: LEPTINAS (hormonas, slopinantis alkio pojūtį ir glaudžiai susijęs su mūsų cirkadiniu ritmu) ir GRELINAS (apetitą skatinantis hormonas, kuris be visa ko dar ir mažina riebalinio audinio panaudojimą energijos gamybai).
Įprastai, jei žmogus per naktį išmiega pilnas 7-8 valandas, leptino kiekis po truputį pradeda didėti dienos pabaigoje, piką pasiekia naktį ir po truputį nukrenta miego metu. Ryte pabundame (turėtume pabusti) jau išalkę ir pasiruošę „užsikrauti“ energetinių medžiagų. Dienos eigoje leptino koncentracija po truputį vėl kyla. Grelino koncentracija tuo tarpu varijuoja gana „galingai“ per visą paros periodą. Bet viskas taip vyksta tik esant normaliam miegui.
Kas vyksta jei bent vieną naktį neišsimiegate?
Visų pirma pasikeičia tai, kaip paros eigoje kinta leptino koncentracija. Ji tarsi pasislenka į vėlesnę dienos pusę. Vakare ji tampa vis dar per maža, kad nenorėtume valgyti, o po nakties – per didelė, kad norėtume pusryčių. Kitaip tariant, kinta mūsų alkio pojūčio rėžimas. Bet tai dar ne viskas. Turbūt kur kas didesnę įtaką padaro ir tai, kad sumažinus per parą išmiegamų valandų kiekį, vidutinė per parą išskiriamo leptino (sotumo pojūtį sukeliančio hormono) koncentracija žymiai sumažėja. Tuo tarpu grelino (alkį skatinančio hormono) – reikšmingai pakyla.
Mokslinių tyrimų duomenimis, miego laiko sutrumpinimas iki 4 valandų per naktį vos 2 paroms, vidutinį per parą išskiriamo leptino kiekis sumažėjo ~18%, tuo tarpu išskiriamo grelino vidutinis kiekis išaugo net ~28%!
Ką visu tuo norime pasakyti? Jei jūsų neapleidžia žvėriškas alkis, galbūt verta spirti sau į mikštąją ne dėl to, kiek valgote, o dėl to, kiek laiko skiriate miegui.
Šaltiniai:
- Spiegel K, Tasali E, Penev P, Van Cauter E. Sleep curtailment in healthy young men is associated with decreased leptin levels, elevated ghrelin levels and increased hunger and appetite. Ann Intern Med. 2004.
- Chin-Chance C, Polonsky KS, Schoeller D. Twenty-four hour leptin levels respond to cumulative short-term energy imbalance and predict subsequent intake. J Clin Endocrinol Metab. 2000.
- Chaput JP, Despres JP, Bouchard C, Tremblay A. Short sleep duration is associated with reduced leptin levels and increased adiposity: Results from the Quebec family study. Obesity (Silver Spring) 2007.
0 Comments